Tag Archives: aplinkinių pagarba ir pripažinimas

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 6

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 6

Šeštoje darbo dalyje pabandysime paliesti įrankius arba požymius, kaip nustatomi edukaciniai poreikiai ir ar yra jie veiksmingi.

1.2. Edukacinių poreikių nustatymas

Pagyvenusių žmonių globos namų gyventojai kaip ir bet kurie kiti žmonės turi įvairių poreikių. Socialinio darbuotojo vienas iš pagrindinių uždavinių yra šių poreikių nustatymas. Socialinis darbuotojas nustatydamas poreikius turi pereiti tris etapus:
1) informacijos rinkimas;
2) poreikių nustatymas;
3) resursų poreikių patenkinimui nustatymas.
Visame procese labai svarbus yra informacijos rinkimas. Nuo gerai suriktos informacijos dažniausiai priklauso galutinis rezultatas. Remiantis R. Ožalinskiene (2000) galima teigti, kad renkant informaciją reikia:
1) apklausti patį asmenį;
2) surinkti žinias iš apklausiamo asmens aplinkos žmonių;
3) stebėti patį asmenį;
4) įvertinti, kaip asmuo vertina patį informacijos apie jį rinkimo faktą;
5) nuspręsti, ar galima dalintis informacija su kitais asmenimis, ar reikalingas informacijos slaptumas, nuspręsti, kurią informaciją laikyti svarbiausia;
6) tiksliai išsiaiškinti, ko nori kiekvienas apklausiamasis;
7) žinoti kitų poreikius.
Vertinant poreikius, svarbu žinoti, kokios yra realios galimybės patenkinti žmonių poreikius. Tam tikslui būtina įvertinti :
1) įstaigos gyventojus, jų fizinę bei psichinę būklę;
2) globos įstaigos pastato galimybes;
3) įstaigos finansines galimybes;
4) įstaigos veiklą reglamentuojančius dokumentus;
5) materialinį aprūpinimą;
6) įstaigoje teikiamas socialines paslaugas, jų apimtį, kokybę;
7) įstaigos mikroklimatą, nuostatas žmonių su negale atžvilgiu;
8) gyventojų integracijos į visuomenę galimybes.
Apibendrinus galima teigti, kad nustatant poreikius pirmiausia reikia surinkti informaciją apie asmenį. Gautą informaciją nukreipti į „poreikių piramidę“, konkretizuoti poreikius kiekvienam asmeniui atskirai ir suderinti juos su bendruomenės poreikiais. Taip pat labai svarbu žinoti, kokios yra realios galimybės patenkinti poreikius.

5 dalis.

7 dalis.

Šešta darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 5

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 5

Mokslinio darbo penktoje dalyje užbaigsime temą apie edukacinius poreikius globos namuose pagyvenusiems žmonėms.

Poreikių neįmanoma akivaizdžiai pastebėti ar pamatuoti. Apie jų egzistavimą galima spręsti tik iš žmonių elgesio. Anot, L. Jovaišos (1994) motyvai – tai poreikiai ir iš jų kylantys interesai, emocijos, polinkiai, vertybės bei idealai.
Poreikį jaučiantis žmogus skatinamas veikti, ką nors daryti. Šiandienos žmogus iš vienos pusės priverstas nuolat augti profesine prasme, t.y. gilinti ir adaptuoti savo profesines žinias, reikalui esant persikvalifikuoti, įvaldyti šiuolaikines informacines technologijas, jis privalo ugdyti tam tikras savo žmogiškąsias galias, pasireiškiančias gebėjimu gyventi šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, kurios piliečiai pasižymi tolerancija, bendradarbiavimu, pilietiniu aktyvumu ir pan. (Vilimienė, 2000). Žmonės gali laisvai rinktis gyvenimo būdą, bet kartu ir atsakomybę už savo gyvenimą.
Žmogus, norėdamas ne tik išlikti, bet ir gyventi pilnavertį gyvenimą, yra priverstas:
1) nustatyti savo santykį su šiandieniniu besikeičiančiu pasauliu,
2) išsiugdyti gebėjimą priimti gyvenimo jam keliamus reikalavimus (Vilimienė, 2000, p.29).
Kai individai pradeda suvokti, kad jų poreikiai ir interesai netenkinami, kad jų patirtis skiriasi nuo lūkesčių, galimi mąstymo pokyčiai. Taigi jie gali patirti požiūrių kaitą ar net savimonės virsmą ir išvysti pasaulį kitaip. Tai darydami žmonės naujai apmąsto visuomenę, kurioje gyvena, įveikia savo socialinės aplinkos ribas ir demonstruoja individualumą (Jarvis, 2001).
Žmonės yra pagrindiniai veikėjai žinių visuomenėje. Vertingiausia – žmogaus gebėjimas nuolat besikeičiančioje aplinkoje naudoti žinias veiksmingai ir protingai. Siekdami pilnai išvystyti šį gebėjimą, žmonės turi norėti ir galėti imti gyvenimą į savo rankas, tapti aktyviais piliečiais. Nuolatinis švietimas ir mokymasis yra geriausias būdas priimti permainų iššūkius (Memorandumas, p.13).
Apibendrinant galima teigti, kad poreikis yra tai, kas būtinai reikalinga normaliai žmogaus veiklai. Populiariausia poreikių klasifikacija yra tokia: pirminiai (fiziologiniai) ir antriniai (socialiniai ir psichologiniai) poreikiai. Edukaciniai poreikiai – individo poreikis keistis: šviestis, plėtoti intelektines potencijas, galimybes, prisitaikant prie šiandieninio gyvenimo iššūkių.

4 dalis.

6 dalis.

Penkta darbo dalis įkelta: 2015-03-05

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 4

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 4

Trečioje dalyje tęsime palyginimus ir analizę pagyvenusių žmonių poreikių globos namuose.

L. C. Johnson (2001) teigia, kad poreikis yra tai, ko reikia žmogui arba socialinei sistemai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ir turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis ir tobulėti .
A. Jacikevičius (1995) teigia, kad poreikis yra tam tikra įtampa, atsirandanti netekus kokios nors pusiausvyros organizme. Aktyvumas – vienokie ar kitokie veiksmai, reikalingi pusiausvyrai atstatyti. Pavyzdžiui, kai pradeda trūkti maisto medžiagų, žmogus jų ieško, kai trūksta intelektualios veiklos, imasi knygų, televizijos ar kviečiasi draugų ir t.t.). Poreikių yra daugybė, nes žmogui gali visko prireikti.
Kūnas gimsta turėdamas biologinius poreikius. A. Maslow (1970) turėjimo poreikius priskiria žemiausiam savo hierarchijos lygmeniui. Žemesnieji yra turėjimo poreikiai, o savigarbos ir saviraiškos poreikius galime suvokti kaip buvimo. Turėjimo poreikiai yra biologiniai; ir tik tuo atveju, jei jie pradžioje patenkinami, kūnas gali gyvuoti, jame gali vystytis protas, savastis. Buvime yra aktyviai remiamasi patirtimi, auginant ir puoselėjant žmogaus esmę. Pagal A. Maslow poreikių hierarchiją esama 5 poreikių lygmenų, lemiančių žmonių elgseną:
1) fiziologiniai poreikiai: maistas, vanduo, pastogė;
2) saugumo poreikiai: apsauga nuo pavojų, grėsmių ir vargų;
3) socialiniai poreikiai: priklausomybės kokiai nors grupei jausmas, draugystė, parama;
4) poreikis būti gerbiamam ir pripažintam: savivertė, reputacija, statusas, aplinkinių pagarba ir pripažinimas.
5) savęs aktualizavimo (saviraiškos) poreikis: poreikis išreikšti savo galimybes siekiant nuolat tobulėti. Šiam lygmeniui gali būti priskiriami edukaciniai poreikiai.
Buvimas ir turėjimas yra du visiškai skirtingi požiūriai į gyvenimą, pabrėžiantys skirtingus dalykus. Šiuolaikinei visuomenei būdingas turėjimas. Mokymasis susijęs su buvimu. Besimokantieji užmezga ryšius su pasauliu ir su savo mokytojais tiek per pirminę, tiek per antrinę patirtį įvairiose situacijose. Švietimas yra laikomas pagrindiniu buvimo elementu – procesu, kuriam vykstant iš būties bei aktyvių tarpusavio veiklos santykių su kitais atsiranda žmogiškoji esmė (Jarvis, 2001).

3 dalis.

5 dalis.

Darbo dalis patalpinta lengvai ir be sąžinės graužaties, kad negausiu nė vieno euro: 2015-03-05

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 3

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 3

Trečioje mokslinio darbo dalyje paliesime pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių globos namuose sampratą, aptarsime ir palyginsime.

I. EDUKACINIŲ POREIKIŲ SAMPRATA

1.1. Edukacinių poreikių sąvoka ir vieta asmens poreikių piramidėje

Edukacija (lot. educatio) – auklėjimas, lavinimas, švietimas (Leonavičius, 1993, p.43). Kaip teigia Jucevičienė (1998) plačiausias education lietuviškas atitikmuo yra ugdymas. Ugdymas Pedagogikos terminų žodyne (1993) reiškia – „asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis“ (Jovaiša, 1993, p. 245). Ugdymo sąveika, pasak Jovaišos, apima auginimo, švietimo, mokymo, lavinimo, auklėjimo bei formavimo funkcijas. Remiantis šiais teiginiais edukacijos sąvoką galima suvokti platesne prasme. Edukacija – tai asmenybės auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas ir formavimas.
Poreikis yra „asmenybės būsena, išreiškianti tam tikrų gyvenimo ir vystymosi sąlygų būtinumą“ (Lapė, 1980, p.6). Jis atspindi pastovius organizmo vidaus ir aplinkos sąlygų reikalavimus. Pasak Lapės (1980), poreikiai aktyvina žmogų. Priklausomai nuo jų patenkinimo žmogus išgyvena įvairias emocijas: įtampos arba palengvėjimo, pasitenkinimo ar nepasitenkinimo ir kt. Jie skatina žmogų mąstyti – žmogus turi galvoti, spręsti įvairius teorinius ir praktinius uždavinius.
P. Jucevičienė (1996) teigia, kad žmogaus poreikiai – tai tokia individo jaučiama vidinė įtampa, kurią žmogus išreiškia mintimi „man reikia”. Suvoktas poreikis nusakomas noru.
J. Leonavičiaus (1993) „Sociologijos žodyne” galima rasti tokį poreikių apibrėžimą: poreikis – tai individo būsena: ko nors stoka ar trūkumas, reikmė; kurią suformuoja vidinių ir išorinių veiklos sąlygų neatitikimas.
R. Pečeliūnas (2001) savo daktaro disertacijoje teigia, kad poreikis – tai įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti ir atspindinti jo priklausomybę nuo aplinkos. Poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis.
B. Bitinas (1974) teigia, kad poreikiu vadinama tokia asmenybės būsena, kai jai reikia tam tikrų gyvenimo ir vystymosi sąlygų. Nepatenkinti poreikiai tampa asmenybės aktyvumą skatinančia jėga. Pavyzdžiui, kai žmogui aktualu, kaip klostosi tie ar kiti įvykiai, jis ieško informacijos šaltinių, klausosi radijo, žiūri televizijos laidas, skaito spaudą. Tad poreikiais galime vadinti stiprius ir pastovius žmogaus norus. Kai šie norai įsisąmoninti, jie vadinami elgesio motyvais. Poreikio patenkinimas sužadina malonumo, jų nepatenkinimas – nemalonumo emocijas. Tai, kas malonu, asmenybė noriai perima.

2 dalis.

4 dalis.

Dalis edukacinių poreikių darbo dalis patalpinta: 2015-03-05