EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 9

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 9

Tęsiu devintoje mokslinio darbo dalyje apie pagyvenusių žmonių edukacinius poreikius, kai jie gyvena globos namuose.

Pažymėtina, jog edukacinės veiklos rūšys pagyvenusių žmonių globos namuose pirmiausia priklauso nuo globos namuose gyvenančių asmenų amžiaus, sveikatos būklės, pomėgių ir poreikių. Edukacinė veikla planuojama ir konkretūs užsiėmimai, tokie kaip kursai, seminarai ar mokymai yra nurodomi globos namų metinės veiklos planuose, pvz., renginiai susiję su kalendorinėmis šventėmis, kurių metu prisimenama ar sužinoma apie buvusius ir esamus tautos papročius, gaminamos konkrečiam renginiui dekoracijos, simboliai, įvairūs kiti atributai (pvz., Velykoms marginami kiaušiniai, puošiant Kalėdų eglę gaminami žaisliukai iš natūralių medžiagų, pvz., šiaudų ir t.t.).
Dar viena sritis, kurioje pagal galimybes dalyvauja pagyvenę globos namų gyventojai, tai muzikinio ansamblio veikla. Vieni groja savo mėgstamais muzikos instrumentais, kiti dainuoja, treti rūpinasi kostiumais, dainų repertuaru, pasirodymų organizavimu. Muzika gali padėti šiems asmenims atsiverti, padėti bendrauti ir kalbėtis vienam su kitu kalba, kurią supranta abu (Bakk, 1998, p. 259). Muzika skatina būti aktyviems. Žmogui kyla noras dalyvauti, išlieti savo energiją.
Teatro veikla, vaidmenys ir muzikiniai žaidimai padeda pagyvenusiam žmogui išreikšti save. A. Narausko (1998) nuomone, vaidyba realizuoja vieną iš nuostabiausių žmogaus kūrybinių poreikių – sugebėjimą personifikuotis, tapti žmogumi, gyvūnu, augalu ir t.t. Vaidinimą reikia parinkti atsižvelgiant į konkrečius asmenis ir jų poreikius. Jame gali dalyvauti visi, nes šiam užsiėmimui nereikia jokių išankstinių įgūdžių, nebūtina mokėti, rašyti, kalbėti ar vaikščioti. Gyventojui turi būti suteikta galimybė išreikšti save atitinkamu vaidmeniu.
Kad patenkinti tam tikrus pagyvenusių žmonių edukacinius poreikius galima organizuoti pažintines, edukacines ekskursijas į muziejus ar turistų lankomas vietas. Tokiu būdu būtų galima susipažinti su tautos istorija bei kultūra.
Taip pat galima organizuoti įvairius dailės ir amatų užsiėmimus, kurių metu mokomasi piešti, tapyti ar išmokstama pasigaminti tam tikrus daiktus, kurie gali būti naudingi buityje.
J. Matonienė (2003) teigia, kad darbo terapijos tikslas – nuolatinė ir reguliari veikla, suteikianti socialiai atskirtiems asmenims gyvenimo turinį ir prasmę. Ši terapija padeda žmonėms su įvairiomis negaliomis naudotis savo žiniomis ir įgūdžiais, suteikia savarankiškumo, pagyvenusį žmogų daro mažiau priklausomą nuo kitų. Prasminga darbinė veikla užtikrina gebėjimą koordinuoti, ugdyti atsakingumą už daromus ir padarytus darbus, taip pat savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais.

8 dalis.

10 dalis.

Dar viena, devinta darbo dalis patalpinta: 2015-03-05