Category Archives: Realijos

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 13

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 13

Tryliktoje dalyje bandysime aptarti pagyvenusių žmonių poreikių, šiuo atveju edukacinių, aktyvinimo galimybes.

Pavyzdžiui, skatinant nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių vyresnių piliečių interesams ir tenkinančių jų poreikius, kūrimąsi, vertėtų pagalvoti apie palankesnių galimybių reikštis pačių vyresnių žmonių iniciatyvoms sudarymą. Tam reikėtų pastangų, nukreiptų vyresnių asmenų pilietiniams ir socialiniams gebėjimams stiprinti ir didesniam pasitikėjimui savo jėgomis ugdyti.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, senjorai domisi psichologijos klausimais. Taigi jiems būtų tikslinga parengti asmenybės tipologijos, neverbalinės komunikacijos, bendravimo psichologijos pažintinius kursus. Galbūt vyresniems žmonėms taip pat būtų aktualūs šeimos psichologijos, raidos psichologijos, pedagoginės psichologijos klausimai.
Dalis pagyvenusių žmonių išreiškia susidomėjimą socialiniais ir humanitariniais mokslais, todėl vertėtų pagalvoti apie pažintinius ekonomikos, filosofijos, politologijos kursus ar atskiras šių sričių temas – pavyzdžiui, etikos, logikos, kalbos kultūros kursus.
Kultūrinis gyvenimas yra kompleksinė auklėjamoji priemonė, padedanti lavintis psichologinėms, komunikacinėms asmens savybėms, kurti vertybių sampratą ir laikytis jos gyvenime. Globos namų pagyvenę gyventojai daugiausia gali save realizuoti muzikos ir dailės terapiniuose užsiėmimuose, sporto, mezgimo, nėrimo, keramikos darbų būreliuose. Socialiniai darbuotojai turi stengtis sudaryti sąlygas gyventojams išreikšti save.
M. Spierts (2003) nuomone, meninei kūrybinei veiklai paprastai vienu metu yra būdinga keletas aspektų. Kūrybinėje veikloje gali išryškėti kelios kompetencijos: techninė, estetinė, žodinė ir motorinė. Taip pat tiek kūrybinėje, tiek kultūrinėje veikloje svarbų vaidmenį vaidina atsipalaidavimas, lavinimas, kontaktų užmezgimas ir bendradarbiavimas su kitais dalyviais.
Menas kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. K. O. Polukordienė (1999) teigia, kad visos meno priemonės yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga.

12 dalis.

14 dalis.

Darbo dalis įkelta: 2015-03-08

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 8

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 8

Aštuntoje mokslo darbo dalyje tęsime aptarimą apie edukacinių poreikių nustatymą bei tenkinimą globos namuose.

Viena iš daugelio globos namuose dirbančio socialinio darbuotojo pareigų yra tirti ir analizuoti savo grupės gyventojų poreikius, parinkti būdus jiems įgyvendinti. Siekdamas atlikti šią pareigą socialinis darbuotojas turi būti gero profesinio išsilavinimo specialistas, pasižymintis dorovingumu; nuolat kelti savo kvalifikaciją, atnaujinti žinias, kad galėtų realizuoti socialinio darbo vertybes; savo veikla siekti kliento gerovės, darbe jo interesus vertinti labiau nei savuosius; pasisakyti prieš žmonių ar grupių diskriminavimą, nehumanišką elgesį su jais, atsakyti už teigiamų paslaugų kokybę; būti nepakančiam piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nesiekti išnaudoti kliento.
Socialinis darbuotojas, tenkindamas globos namų gyventojų bendruomenės poreikius, panaudoja savo žinias, vertybes ir įgūdžius. Socialinio darbo žinios yra kompleksiškos, iš dalies pasiskolintos iš kitų disciplinų. Jos paaiškina žmonių funkcionavimą ir socialines situacijas, skatina veikti ir nustatyti poreikį.
Socialiniai darbuotojai, dirbdami su pagyvenusiais žmonėmis globos namuose, tenkina įvairius bendruomenės gyventojų poreikius. L. C. Johnson (2001) nuomone, yra svarbu nustatyti ne tik kliento, bet ir kitų individų ir socialinių sistemų, susijusių su situacija, poreikį. Taigi pirmiausia socialinis darbuotojas turi nustatyti konkretaus asmens poreikius, o paskui juos derinti su bendruomenės poreikiais. K. Grunewald (1998) teigia, kad negalima tenkinti vien specifinių poreikių kitų poreikių sąskaita. Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingus poreikius, todėl klaidinga manyti, kad pagyvenusių žmonių poreikiai yra vienodi. Todėl poreikiai turi būti tenkinami visi, išskyrus tuos, kurie gali padaryti žalos aplinkiniams.
Socialinis darbuotojas bendraudamas su tais, kuriems sunku išreikšti, ko jie nori, arba sunku kalbėti, svarbu kaip nors išsiaiškinti, kas juos domina, ką jie pajėgia padaryti ir kt. Taigi socialiniam darbuotojui keliami nelengvi reikalavimai. Jis turi pajusti gyventojo norus, būti dėmesingas.

7 dalis.

9 dalis.

Dalis darbo įkelta: 2015-03-05

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE (pradžia)

Pabandysiu sukelti visą darbą, tik atminkite, kad būtina sekti nuorodas ir skaičius, kad nepasimestumėte ir galėtumėte susirinkti pilną informaciją.

Kxxx UNIVERSITETAS
xxxx fakultetas
xxxxx katedra

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE
Kursinis darbas

Autorius neak. sk. III kurso edukologijos stud. xxxxx xxxxx
Vadovas doc. dr. A. xxxxxx xxxxxxx

xxxxxxx, 2011

TURINYS

ĮVADAS 3
I. EDUKACINIŲ POREIKIŲ SAMPRATA 5
1.1. Edukacinių poreikių sąvoka ir vieta asmens poreikių piramidėje 5
1.2. Edukacinių poreikių nustatymas 7
II. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ EDUKACINIŲ POREIKIŲ
TENKINIMO GALIMYBĖS GLOBOS NAMUOSE 9
2.1. Edukacinės veiklos ypatumai pagyvenusių žmonių globos namuose 9
2.2. Pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių tenkinimo problemos 12
2.3. Pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių aktyvinimo galimybės 14
IŠVADOS 17
LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Temos aktualumas. „Statistikos departamentas informuoja, kad 2010 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 697,1 tūkst. 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų, tai yra kas penktas (20,9%) gyventojas buvo pagyvenęs. Per pastaruosius dešimt metų pagyvenusių žmonių skaičius padidėjo 28,8 tūkst. (4,3%), nors šalies gyventojų skaičius sumažėjo 183,1 tūkst. (5,2%).“ (Pagyvenę žmonės, 2010) Gyventojų senėjimas bei jo pasekmės yra aktuali problema, svarstoma įvairių pasaulio šalių mokslininkų. Dabarties žmogui būtini gebėjimai prisitaikyti prie kaitos. Informacija ir komunikacija – esminės šiuolaikinės bendruomenės gyvenimo sąlygos. Stipri bendruomenė – tai aktyvūs, atviri ir prieinami informacijos ir komunikacijos kanalai, atvirumas išorei, informacijai, buvimas platesnės visuomenės dalimi ir pusiausvyra su ja ekonominiu, informaciniu, kultūriniu, aplinkos ir kt. aspektais. Kai tos pusiausvyros nebėra, žmonės tampa izoliuoti tiek nuo informacijos gavimo kanalų, tiek nuo išorinio pasaulio. Tokią atskirtį dažniausiai patiria neįgalieji ir pagyvenę žmonės. Siekiant mažinti pagyvenusių žmonių socialinę atskirtį, svarbu nustatyti jų edukacinius poreikius. Gyventojų edukaciniai poreikiai – tai poreikis keistis: šviestis, plėtoti intelektines potencijas, galimybes, prisitaikant prie šiandieninio gyvenimo iššūkių. Jų žinojimas bei esamos situacijos įvertinimas leidžia numatyti žingsnius, kurių reikėtų imtis, kad pagyvenusių asmenų gyvenimas būtų pilnavertis edukacinėje srityje.

2 dalis.

3 dalis.

Darbo pradžia patalpinta: 2015-03-05

Viena iš mažalitražio automobilio istorija

Mažo litražo automobiliui reikia mažiau degalų negu vidutinės klasės mašinai, nes jo variklio darbinis tūris neviršija 600-700 kubinių centimetru, Juo važinėti išeina pigiau. Tačiau tuo šio tipo automobilių privalumai nesibaigia: būdami nedidelių gabaritų, jie ypač patogūs mieste, kur intensyvus judėjimas, nes užima mažiau vietos. Nors ir lėtesni (jų greitis siekia 90-100 km per valandą), tokie automobiliai, galima sakyti, „sutverti miestui”, kur važiavimo greitis visada yra apribotas. Dėl to mažo litražo automobiliai superkami beveik idealiai tinka individualiam naudojimui.

Kylant šalies gyventojų pragyvenimo lygiui, imta galvoti apie pigų masinės gamybos automobilį. Reikėjo sukurti visiškai naują modeli, nes tuo metu šalyje gaminamų mažo litražo automobilių („Moskvič-402″ ir kt.) variklio darbinis tūris buvo per didelis — 1200-1500 cm3, o „Moskvič-401″, kuris pagal savo eksploatacinius rodiklius, svori, talpumą labiausiai atitiko mažo litražo automobilių reikalavimus, jau nebebuvo gaminamas.

mazalitrazis-automobilisSpauda vis dažniau rašė apie „šeimyninį” automobilį. Ilgai buvo svarstoma, kaip jis turi atrodyti, kad atitiktų naujausius automobilių technikos laimėjimus ir būtų maksimaliai pritaikytas prie specifinių mūsų šalies klimato sąlygų. Mažą, patogų ir patvarų automobilį kūrė keli konstruktorių biurai bei inžinierių kolektyvai. Tuo metu sukurta įvairių mažo litražo automobilių prototipų. Apie juos informuodavo spauda, įdėdama nuotraukas, skelbdama techninius duomenis. Vienas iš tokių bandomųjų pavyzdžių buvo nedidukė „Belka”, tačiau jai nebuvo lemta tapti serijiniu automobiliu, masiškai gaminti nebuvo pradėti ir kiti pasiūlyti variantai: MZMA-444, NAMI-059, „Ogoniok”…

Pagaliau Maskvos mažo litražo automobilių gamyklos ir NAMI konstruktorių biurų bendromis pastangomis buvo sukurtas ir rekomenduotas gaminti serijomis naujas laukiamo automobilio modelis. Gaminti šio modelio tarybinius mažo litražo automobilius buvo paskirta Zaporožės kombainų gamyklai „Komunaras”, 1960 metais pertvarkytai superkamų automobilių gamyklą. Variklius „Zaporožiečiams” tiekė Melitopolio variklių gamykla.

Automobilis turėjo nelabai įprastos formos standų kėbulą su dvejomis plačiomis durimis ir buvo skirtas keturiems žmonėms. Tiesa, durys, atsidarančios prieš važiavimo kryptį, nelabai patogios eismo saugumo požiūriu, tačiau taip buvo lengviau įsėsti į mašiną.

„Zaporožiečio” ilgis — tik 3330 mm, plotis 1395 mm, aukštis — 1450 mm, svoris — 650 kg, klitensas — 175 mm.

Pirmą kartą tarybinių lengvųjų automobilių praktikoje variklis buvo įtaisytas automobilio užpakalinėje dalyje, o įprastinėje jo vietoje atsarginis ratas, akumuliatorius, benzino bakas ir bagažinė. Supaprastėjo jėgos perdavimo mechanizmai (nebereikėjo kardano), sumažėjo jungiamųjų mazgų, padidėjo mašinos pravažumas.

Informacija pasiskolinta iš http://cpl.lt/moskvicius-automobilio-atsiradimo-istorija/