Category Archives: Pastebėjimai

AUTOMOBILIS „VYSTYKLUOSE”

AUTOMOBILIS „VYSTYKLUOSE”

Suradus efektyviausią vidaus degimo varikhų veikimo principą, devynioliktojo amžiaus pabaigoje prasideda atkaklūs mėginimai kuo geriau juos pri-taikyti savaeigiams ekipažams. Bandymų būta be ga¬lo daug — sėkmingų ir ne tokių sėluningų. Beveik kiekviena šalis turi savo pretendentą automobilio išradėjus. Iš viso jų priskaičiuojama apie keturis šimtus, bet paprastai laikomasi tradicinės nuomonės, kad pirmieji automobiliai buvo sukurti 1885 metais Vokietijoje.

automobilis
Pirmieji perkraustymo automobiliai su vidaus degimo varikliu savo išvaizda dar labai panašūs į karietas ir veži-mus, tačiau ne išvaizda nulėmė jų ateitį. Svarbesnis dalykas — automobilio techninės galimybės, leidusios žmonijai, žengiančiai dvidešimtąjį amžių, pa-togiai ir greitai susisiekti. Iš visų tada turėtų trans-porto priemonių automobilis su benzininiu varikliu pasirodė pats tinkamiausias: jis buvo lengvas, pap-rastos formos, turėjo gana tobulai veikiantį variklį, leidžiantį pasiekti didelį greitį ir nuvažiuoti ilgą ke-lią nesustojant. Žmonės, iš pradžių sutikę automobi-lį su neišvengiamai kiekvieną naujovę lydinčiu ne-pasitikėjimu, netrukus prie jo taip priprato, kad pra¬dėjo laikyti kasdienišku daiktu, be kurio labai sun¬ku tvarkyti daugybę savo
Beveik žaibiškai išpopuliarėję automobiliai nus-toja būti eksperimentiniais, brangiais „žaislais”. Europoje ir Amerikoje ima kurtis automobilių fabri¬kai ir gamyklos, formuojasi nauja pramonės šaka, pradedami masiškai gaminti įvairiausių modelių au-tomobiliai, rengiamos automobilių lenktynės — gims¬ta nauja sporto šaka. „Automobilis turi būti priei¬namas kiekvienam”, — tokia teze savo veiklą XX a. pradžioje grindžia Henris Fordas, vienas didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų ir pasaulio automobi¬lių pramonės magnatų. Masinė automobilių gamyba pradėjo automobilizmo epochą, ir šiandien jau skai¬čiuojame, kiek automobilių tenka šimtui šalies gyventojų…

Praėjusio šimtmečio pabaigos „naujagimis” už­duso neįtikėtinai greit.

  1. Kas iš daugelio automobilio išradėjų yra pir­masis?
  2. Kaip Daimleris su Maibachu „padirbinėdami pinigus” sukūrė automobilį?
  3. Kam priklauso pirmojo rusų automobilio kūrė¬jo šlovė?
    4. Kuo prie automobilio tobulinimo prisidėjo ve¬terinarijos gydytojas?
    5. Kodėl Fordas tapo „automobilių karaliumi”?

info paimta: https://lt.wikipedia.org/wiki/Transportas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Automobilis

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 16

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 16

Mokslinis darbo yra nieko vertas, jei jame nenurodomi šaltiniai, todėl studentams pasisekė, kad siekiu ne finansinės naudos.

LITERATŪRA

1. Bakk A., Grunewald K. (1998). Globa. Vilnius.
2. Bennett K. M. Social engagement as a longitudinal predictor of objective and subjective health. Eur J Ageing. 2005, 2(1).
3. Beresnevičienė D. (1995). Nuolatinis mokymasis Lietuvoje. Vilnius: Pedagogikos institutas.
4. Bitinas B. (1974). Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje. Kaunas: Šviesa.
5. Gruževskis B., Okunevičiūtė-Neverauskienė L., Biveinytė S. (2006). Rekomendacijos dėl mokymo ir konsultavimo programų vyresniems nei 60 metų Lietuvos žmonėms: programų turinys, trukmė, darbo metodai, mokymo personalo kvalifikacija. III mokslinio tyrimo „Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų poreikiai užimtumo, švietimo ir kultūros srityse“ ataskaita. Darbo ir socialinių tyrimų institutas.
6. Illeris K. (2003). Žvilgsnis į suaugusiųjų mokymosi motyvaciją. Vilnius: Lietuvos suaugusiuoju švietimo asociacija.
7. Jacikevičius A. (1995). Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius.
8. Jarvis P. (2001). Mokymosi paradoksai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo studijų centras.
9. Johnson L. C. (2001). Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija.
10. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminų žodynas. Kaunas: Šviesa.
11. Jucevičienė P. (1996). Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija.
12. Jucevičienė P. (1998). Edukologijos idėjos Lietuvos švietimo modernizavimui. Kaunas: Technologija.
13. Lapė J. (1980). Darbo psichologija. Vilnius: Mokslas.
14. Lazutka R., Skučienė D. (2005). Pagyvenusių asmenų užimtumas. Kn.: Lietuva Europos Sąjungoje: pirmieji metai. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, Firidas.
15. Leonavičius J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia.
16. Maier H, Klumb PL. Social participation and survival at older ages: is the effect driven by activity content or context? Eur J Ageing. 2005, 2(1).
17. Matonienė J., Radzevičiūtė E. Socialinio darbo Strėvininkų pensione raida ir perspektyva//Naujovės socialiniame darbe. Vilnius, 2003.
18. Mendes de Leon CF, Glass TA, Berkman LF. Disability as function of social networks and support in elderly African Americans and whites: the Duke EPESE 1896–1992. J Gerontol B Psychol Sci Soc Sci. 2001, 56.
19. Mendes de Leon CF. Social engagement and successful aging. Eur J Ageing. 2005, 2(1).
20. Myers G. D. (2000). Psichologija. Vilnius.
21. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. (2001). Vilnius: Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija.
22. Nakanishi N, Fukuda H, Tatara K. Changes in psychosocial conditions and eventual mortality in community-residing elderly people. J Epidemiol. 2003, 13(3).
23. Nakanishi N, Tatara K. Correlates and prognosis in relation to participation in social activities among older people living in a community in Osaka, Japan. J Clin Geropsychol. 2000, 6(4).
24. Narauskas A. (1998). Neįgaliųjų meninis ugdymas: psichologinės reabilitacijos ir socializacijos galimybės. Vilnius: LAMUC.
25. Okunevičiūtė-Neverauskienė L., Moskvina J. Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų profesinio mokymo ir konsultavimo poreikiai//Gerontologija. 2007, Nr. 8(4).
26. Ožalinskienė R. (2000). Teisinis socialinių paslaugų ir paramos sistemos reglamentavimas. Konspektas. Panevėžys.
27. Pagyvenę žmonės. (2010). [Interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view?id=7994&PHPSESSID=93011d75eeae3b61b241ac07b4aba978. Žiūrėta: 2011-08-26.
28. Pečeliūnas R. Vaikų vokalinės kultūros ugdymo popamokiniu metu optimizavimas: daktaro disertacija: soc. mokslai, edukologija (07S)/Ronaldas Pečeliūnas. Šiauliai, 2001.
29. Polukordienė K. O. (1999). Meno terapija. Grupinė terapija Lietuvoje: Teoriniai modeliai ir jų taikymas. Vilnius.
30. Porter SR. (ed.). Merck Manual for Health Care Professionals. 18th ed. Merck & Co. Inc., 2009.
31. Spierts M. (2003). Balansavimas ir aktyvinimas. Metodiškai organizuotas sociokultūrinis darbas. Vilnius.
32. Spirginė L., Macijauskienė J., Spirgys A. Gyventojų socialinės ir kasdienės veiklos sąsajų vertinimas ilgalaikės globos institucijose//Gerontologija. 2010, Nr. 11(4).
33. Stanišauskienė V. Specifiniai socialiai atskirtųjų asmenų mokymąsi sąlygojantys veiksniai//Socialiniai mokslai. 2004, Nr. 4 (46).
34. Unger JB, McAvay G, Bruce ML, Berkman LF, Seeman T. Variation in the impact of social network characteristics on physical functioning in elderly persons: MacArthur studies of successful aging. J Gerontol B Psychol Sci Soc Sci. 1999, 54(5).
35. Večkienė N. (red.). (2004). Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. Kaunas: Vytauto didžiojo universitetas, Socialinio darbo institutas.
36. Vilimienė R. (2000) Suaugusiųjų švietimas – lygiateisė viso švietimo grandis. Suaugusiųjų švietimas dabarčiai ir ateičiai. Vilnius: Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija.
37. Wilson RS, Mendes de Leon CF, Barnes LL, et al. Participation in cognitively stimulating activities and risk of Alzheimer disease. JAMA. 2002, 287(6).
38. Zunzunegui MV, Rodriguez-Laso A, Otero A, et al. Disability and social ties: comparative findings of the CLESA study. Eur J Ageing. 2005, 2(1).

1 dalis.

15 dalis.

Darbo dalis, o jei tiksliau, literatūros šaltiniai įkelti ir paskelbti: 2015-03-08

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 11

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 11

Vienuolikta dalis užbaigia pagyvenusių žmonių užimtumo ir jų poreikių klausimus ir pateikia įvadą į problemas, kurios kyla sprendžiant poreikių klausimus.

Dalis apklaustųjų išreiškia susidomėjimą socialiniais ir humanitariniais mokslais, todėl vertėtų pagalvoti apie pažintinius ekonomikos, filosofijos, politologijos kursus ar atskiras šių sričių temas – pavyzdžiui, etikos, logikos, kalbos kultūros kursus.
Įvairių tyrimų rezultatai aiškiai rodo, kad dalyvavimas įvairaus pobūdžio organizacijose padeda vyresniems žmonėms jaustis visaverčiais visuomenės nariais, tenkina socialinius ir savigarbos poreikius.
Taigi socialiniai darbuotojai tenkindami įvairius gyventojų poreikius turi gebėti produktyviai ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą, pajusti kitų emocines būsenas ir į jas atsižvelgti teikiant pagalbą. Globos namų gyventojų edukacinių poreikių tenkinimas yra viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo funkcijų ir pagrindinė atsakomybė už edukacinių poreikių tenkinimo kokybę tenka jiems.

2.2. Pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių tenkinimo problemos

DSTI atliktas tyrimas Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų poreikiai užimtumo, švietimo ir kultūros srityse parodė, kad Lietuvos senjorų didelei daliai sunku įsitraukti į visuomeninę veiklą dėl susilpnėjusios sveikatos (daugiau kaip pusė vyresnių žmonių nurodo negalintys dalyvauti visuomeninėse organizacijose dėl silpnos sveikatos), maždaug ketvirtadalis visuomeninėje veikloje nedalyvaujančių apklaustųjų arba 19% visų apklaustų senjorų joje dalyvautų, jei daugiau žinotų apie veiklos galimybes ir labiau pasitikėtų savo gebėjimais.
Nelauktai mažai, tik 17,7%, nedalyvaujančiųjų nemato prasmės arba neturi jokio noro įsitraukti į visuomeninių organizacijų veiklą. Likusiesiems trūksta pasitikėjimo savimi (7,9%) ir informacijos apie visuomeninių organizacijų veiklą (8,3%). Daliai apklaustųjų trūksta gebėjimų.
Lygiagrečiai su pilietinių gebėjimų stoka, vyresniems žmonėms itin aktuali informacijos apie visuomeninės veiklos galimybes problema. Tyrimo metu iki 20% respondentų išsakė pageidavimą daugiau sužinoti apie visuomeninės veiklos galimybes senjorams. Tokios informacijos ypač stinga jaunesniems senjorams, kitataučiams. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad informacijos šia tema visuomenėje labai trūksta. Todėl plečiant visuomeninės veiklos galimybes senjorams, labai aktuali tampa efektyvios informacijos rūpimais klausimais sklaidos visuomenėje problema. Siekiant patenkinti informacijos apie veiklos galimybes garbaus amžiaus žmonėms poreikį, taip pat būtų tikslinga mokyti senjorus susirasti reikalingą informaciją, naudotis visuose Lietuvos rajonuose esamomis nemokamomis interneto paslaugomis. Dalis visuomeninės veiklos galimybėmis besidominčių vyresnių žmonių pageidautų aktyviau įsitraukti į kokią nors organizaciją ar bendruomenę. Neabejotina, kad net norint dalyvauti nevyriausybinės organizacijos veikloje, organizuoti bendraminčių susibūrimą reikalingi tam tikri įgūdžiai, informuotumas, pasitikėjimas savimi, kurio neretai pritrūksta vyresnio amžiaus žmonėms. Šią padėtį būtų galima gerinti, organizuojant praktinį mokymą apie visuomeninės veiklos organizavimo ir finansavimo galimybes to pageidaujantiems vyresniems žmonėms. Kita vertus, tyrimo rezultatai rodo, jog vyresni žmonės nėra labai aktyvūs inicijuodami visuomeninę veiklą – jie labiau būtų linkę įsitraukti į pasiūlytą veiklą, o patys sumanymų turintys nurodo vos keliolika iš visų apklaustųjų.
Dar vienas edukacinių poreikių tenkinimo barjeras – tai galimybių naudotis internetu ir kitomis šiuolaikinėmis technologijomis nebuvimas. Ne ką mažiau svarbus psichologinis veiksnys, t.y. socialiai atskirtiems asmenims, šiuo atveju, pagyvenusiems žmonėms stinga ryžto, jie teigia, kad jau per vėlu mokytis ir edukacinių poreikių neturi. Taip pat jiems stinga mokymosi motyvacijos, nes pagyvenę žmonės dažniausiai teigia, kam dar tokiame amžiuje mokytis, o ir nežino ko jiems mokytis bei kur ir kaip tai būtų galima daryti.
Taigi tyrimo rezultatai aiškiai rodo, kad nemažai Lietuvos senjorų, nepaisant mokymosi motyvacijos stokos, mielai įsilietų į bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, klubų veiklą, tačiau jiems trūksta pasitikėjimo savo gebėjimais ir informacijos apie visuomeninės veiklos galimybes.

10 dalis.

12 dalis.

Vienuolikta darbo dalis įkelta: 2015-03-05

 

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 6

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 6

Šeštoje darbo dalyje pabandysime paliesti įrankius arba požymius, kaip nustatomi edukaciniai poreikiai ir ar yra jie veiksmingi.

1.2. Edukacinių poreikių nustatymas

Pagyvenusių žmonių globos namų gyventojai kaip ir bet kurie kiti žmonės turi įvairių poreikių. Socialinio darbuotojo vienas iš pagrindinių uždavinių yra šių poreikių nustatymas. Socialinis darbuotojas nustatydamas poreikius turi pereiti tris etapus:
1) informacijos rinkimas;
2) poreikių nustatymas;
3) resursų poreikių patenkinimui nustatymas.
Visame procese labai svarbus yra informacijos rinkimas. Nuo gerai suriktos informacijos dažniausiai priklauso galutinis rezultatas. Remiantis R. Ožalinskiene (2000) galima teigti, kad renkant informaciją reikia:
1) apklausti patį asmenį;
2) surinkti žinias iš apklausiamo asmens aplinkos žmonių;
3) stebėti patį asmenį;
4) įvertinti, kaip asmuo vertina patį informacijos apie jį rinkimo faktą;
5) nuspręsti, ar galima dalintis informacija su kitais asmenimis, ar reikalingas informacijos slaptumas, nuspręsti, kurią informaciją laikyti svarbiausia;
6) tiksliai išsiaiškinti, ko nori kiekvienas apklausiamasis;
7) žinoti kitų poreikius.
Vertinant poreikius, svarbu žinoti, kokios yra realios galimybės patenkinti žmonių poreikius. Tam tikslui būtina įvertinti :
1) įstaigos gyventojus, jų fizinę bei psichinę būklę;
2) globos įstaigos pastato galimybes;
3) įstaigos finansines galimybes;
4) įstaigos veiklą reglamentuojančius dokumentus;
5) materialinį aprūpinimą;
6) įstaigoje teikiamas socialines paslaugas, jų apimtį, kokybę;
7) įstaigos mikroklimatą, nuostatas žmonių su negale atžvilgiu;
8) gyventojų integracijos į visuomenę galimybes.
Apibendrinus galima teigti, kad nustatant poreikius pirmiausia reikia surinkti informaciją apie asmenį. Gautą informaciją nukreipti į „poreikių piramidę“, konkretizuoti poreikius kiekvienam asmeniui atskirai ir suderinti juos su bendruomenės poreikiais. Taip pat labai svarbu žinoti, kokios yra realios galimybės patenkinti poreikius.

5 dalis.

7 dalis.

Šešta darbo dalis patalpinta: 2015-03-05

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 2

EDUKACINIAI PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POREIKIAI GLOBOS NAMUOSE 2

Daugelis žino, kad yra pagyvenusių žmonių globos namai, bet nė vienas neįsivaizduoja kokie yra jų poreikiai.

Mokslinės problemos ištirtumas. Gyventojų mokymosi poreikių tyrimai nėra nauja pasaulyje: 1995 metais Europos mokymosi per visą gyvenimą iniciatyvos asociacija (ELLI) atliko žvalgomąjį mokymosi tyrimą mažose kompanijose (Longworth, 1999); Carp, Peterson ir Roelfs (1974) tyrinėjo suaugusiųjų mokymosi poreikius. Lietuvoje panašus tyrimas vykdytas 2001 m. (Merkys, 2002), atskleidžiant Kauno miesto gyventoju edukacinius interesus ir poreikius, Butkevičienė ir Luobikienė (2003) tyrinėjo priežastis, sąlygojančias suaugusiųjų įsitraukimą į formalųjį mokymosi procesą. Visą gyvenimą trunkančio mokymosi klausimai, gyventojų mokymosi poreikių klausimai nagrinėjami Beresnevičienės (1995), Jucevičienės (2001) darbuose. Tačiau apie pagyvenusių žmonių edukacinius poreikius globos namuose darbo autorė rado tik keletą atliktų tyrimų. Bendruosius žmogaus poreikius nagrinėjo daugelis mokslininkų (Ch. Towle, A. Maslow, C. Alderfer) ir kūrė savas poreikių teorijas. Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) 2006 m. atlikto mokslinio tyrimo Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų poreikiai užimtumo, švietimo ir kultūros srityse, kuriame dalyvavo du tūkstančiai vyresnių nei 60 metų asmenų, duomenys patvirtina, kad, nepaisant taikomų priemonių, užimtumo bei dalyvavimo švietimo procese problema lieka aktuali šios amžiaus grupės Lietuvos gyventojams. Vadinasi, „Edukaciniai pagyvenusių žmonių poreikiai globos namuose“ – tai nauja ir aktuali tema, kurią ištyrus būtų galima suformuluoti pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių tenkinimo strategijas ir taip pagerinti bei suaktyvinti jų gyvenimą globos namuose.
Kursinio darbo objektas – edukaciniai pagyvenusių žmonių poreikiai globos namuose.
Kursinio darbo tikslas – teoriškai išanalizuoti pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių tenkinimo galimybes globos namuose.
Iškeltam tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai:
1. Išanalizuoti edukacinių poreikių sampratą;
2. Aptarti edukacinių poreikių nustatymo tvarką;
3. Supažindinti su pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių tenkinimo galimybėmis.

Kursinio darbo metodai: teorinės analizės metodu nagrinėjama mokslinė didaktinė literatūra, siekiant aptarti edukacinių poreikių sampratą ir jų nustatymo tvarką bei supažindinti su pagyvenusių žmonių edukacinių poreikių tenkinimo galimybėmis.
Darbo struktūra. Kursinį darbą sudaro turinys, įvadas, dvi dalys. Po antrosios dalies yra suformuluojamos viso darbo išvados.

1 dalis (pradžia).

3 dalis.

Viena darbo dalis įkelta: 2015-03-05